Kaip atrodo šokis, sukurtas čia ir dabar, specialiai vienam žiūrovui? Kaip gimsta ryšys tarp šokėjo ir žiūrovo?
Kaip iš to ryšio gimsta judesys? Ką kiekvienas išsinešam iš tokio susitikimo?
Kaip tame dalyvauja, ką į jį įneša šokio meno ir šokio terapijos patirtys? 

Tyrimo forma – čia ir dabar kuriamas šokis vienam žiūrovui.

„Žmogus. Impulsas. Judesys.“ remiasi idėja, kad veikiant veidrodiniams neuronams stebinčiojo kūnas atkartoja tai, ką patiria šalia esantis žmogus. Idėja dažniau taikoma aiškinant žiūrovo suvokimo procesus, tačiau tyrimo vykdytojos apsuka situaciją ir stebi, kaip keičiasi žiūrovą stebinčio šokėjo kūno raiška.

A. Kriukelytė pasakoja kartą stebėjusi vaikus, gimtadienio proga dovanojančius šokį mokyklos administratorei: „darbuotojos žodžiai „man dar niekas gyvenime nėra dovanojęs šokio“ man išliko kaip įrodymas, kad asmeniškai padovanotas šokis yra ypatinga patirtis, kurią panorau suteikti ir kitiems žmonėms. Tuomet iškilo klausimas: koks turi būti šokis, kad jis taptų dovana vienam konkrečiam asmeniui? Tyrimo metu paaiškėjo, kad standartas negali egzistuoti, nes kiekvienas žmogus dovanas priima skirtingai: kažkas džiūgauja, kažkam nedrąsu, o kažkas negali pasidžiaugti, iškart susirūpindamas, ką reikia duoti mainais.“

Vienas pagrindinių tyrimo metodų – autentiško judesio praktika, su kuria A. Kriukelytė ir R. Birietė susidūrė Kūno ir judesio terapijos studijų Londone metu. Jos esmė – sekti vidiniais kūno impulsais atliekant įvairius judesius, arba likti sustingus pozoje tol, kol kūnas pats panorės judėti kitur. „Praktikuodamasi pastebėjau, kad autentiškas judesys gali būti gili patirtis tiek judančiam, tiek stebinčiam“, pasakoja A. Kriukelytė ir teigia, kad judėti tokiu būdu yra kur kas sunkiau nei atrodo, tačiau pavykusius pavyzdžius stebėti nepaprastai įdomu – iš kūne kylančių impulsų atsirandančios pozos ir judesiai įtraukia, užhipnotizuoja. „Norisi tai panaudoti kuriant šokio meną, tačiau iškyla pamatinė problema: meno kūrinys paprastai turi rėmus, kuriuose atsidūręs autentiškas judesys rizikuoja tapti nebe toks autentiškas, vadinasi – mažiau paveikus“, procesus kvestionuoja kūrėja.

Tyrimo metu komunikuojant su žiūrovais iškilo ir nenumatyta – patyčių – tema. „Mūsų sukurtoje situacijoje žmonės teigė besijaučiantys pažeidžiami, tačiau saugūs“, kalbėjo A. Kriukelytė, „kai kurie netgi stebėjosi, kad iš jų nesišaipėme. Galbūt tam įtakos turėjo mano ir Rasos patirtys judesio terapijoje, lėmusios jautrų santykį. Tačiau kodėl apskritai turėtume šaipytis?“ Pradėjusi atidžiau stebėti interaktyvias įvairių pasirodymų scenas, menininkė pastebėjo, kad iš į veiksmą įtraukto žmogaus išties neretai lengvai pasišaipoma – todėl likusieji žiūrovai džiaugiasi netapę išrinktaisiais, o kartais netgi išsiugdo interakcijos baimę. „Tuomet klausiu savęs, ar atlikėjai sąmoningai pasirenka tokį stilių, ar jiems tiesiog neateina į galvą, kad galima daryti kitaip? Ar gali būti, kad patyčių kultūra taip įsigalėjusi, kad mes nemokame bendrauti be jų?“ klausia menininkė.

Aistė Kriukelytė pažintis su šiuolaikiniu šokiu prasidėjo 1994 m. su B. Banevičiūte, V. Mozūraite, J. Smoriginu, vėliau šoko pas kitus Lietuvos choreografus: V. Jankauską, J. Deineko ir kitus, dalyvavo galybėje įvairiausių šokio seminarų. Yra sukūrusi keletą šokio miniatiūrų ir pora šiuolaikinio šokio spektaklių („4-2-3“ ir „Čia buvo vanduo“). 2015 m. įgijo Integruotos darbo su kūnu ir judesio terapijos diplomą Londono institute. Nuo tada taiko somatines žinias ir įgūdžius savo šokio pamokose, tyrinėja jų panaudojimą šokio kūrybos ir atlikimo procesuose. Veda patyriminius judesio pagrindų, patyriminės anatomijos ir kt. užsiėmimus.

Rasa Birietė yra baigusi audiovizualinį meną, bakalauras ir magistras, spec. – teatro vadyba LMTA. Šokį kaip meną pažino šokdama Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio trupėje „Fluidus“ bei dalyvaudama vasaros šokio mokyklos seminaruose, su šokiu kaip terapija susidūrė mokydamasi Dr. Aleksandro Giršono „Integruotos šokio judesio psichologijos ir psichoterapijos“ programose bei Integruotos darbo su kūnu ir judesio terapijos instituto Londone trijų metų programoje. Šiuo metu dirba šokio – judesio ir kūno terapeute.

Svarbi autentiško judesio sudedamoji dalis yra matyti be vertinimo. Be gražu – negražu”, “įdomu – banalu”, “blogai – gerai”… Matyti linijas, formas, spalvas, kūno dalis ir jų išsidėstymą tarsi matytum tai pirmąkart gyvenime: su smalsumu, pastebint detales ir “nežinant” kaip turi būti, kaip yra geriau, o kaip blogiau, kaip teisinga, o kaip ne.

Būtent tokiomis akimis siekiu pamatyti žiūrovą, kuriam šoku. Būtent taip noriu stebėti ir save šokančią. Be žinojimo kas bus toliau ir be vertinimo gerai ar blogai yra tai, kas vyksta. Noriu sutikti žiūrovą tame kaip yra. Taip matydama, savo kūne jaučiu impulsus judėti ir leidžiu sau jais sekti. Leidžiu judesiui vystytis ir kisti taip, kaip jis nori. Nieko neprigalvoju, tik leidžiu būti tam judesiui, kuris kyla.Dažniausias komentaras, kurį po šokio girdim iš žiūrovų – “man atrodo, kad tai buvo apie mane”. Kartais ištariamas klausiama intonacija – tarsi laukiant patvirtinimo, kartais su nuostaba, kartais su džiaugsmu, pasitenkinimu ar kita ne visada lengvai nusakoma emocija.“