Austėja Vilkaitytė „Atvanga“

Seku Giedriaus Kuprevičiaus paminėtu ‚atvangos‘ žodžiu, keliu klausimą, kiek tokio reiškinio įmanoma patirti scenoje?

Atvanga – tai sustojimas, perstojimas, pastogė, apsauga. Po atvangos aura tyrinėsiu toliau kompleksiškai persipinančias temas, diskursus, kryptis.
Pagrindinės jų:
– Spektaklis performanse – performansas spektaklyje.
– Vietos – erdvės ir konteksto paveika.
– Kūrybinis ieškojimas, spontaniška kompozicija.
– „Performametras“, performatyvumo choreografija – nuo buities iki 4 sienos.
– Juodos dėžutės fikcija ir balsas.
– Emocinis judesys, pažeidžiamumas
– Ritualas, atmintis, archyvas.

Austėja Vilkaitytė – tarp Vilniaus ir Stokholmo kurianti performanso menininkė ir choreografė.
Ji neseniai baigė Choreografijos Magistro studijas DOCH universitete, Stokholme. Norėdama įgalinti ir išlaisvinti aktualius vyksmus, Austėja Vilkaitytė savo solo kūryboje pasitelkia alter ego personažus, dažnai reprezentuojančius socialines klases. Vilkaitytės mediumas yra šokio menas, kur svarbus vizualumas, estetika reprezentuoja realybę beveik atpažįstamą ir vos pakitusią – tai tampa choreografijos dalimi performanso veiksme. Jos kūrybą įtakoja erdvės architektūra ir kontekstas: vietos santykiai, socialiniai ciklai, politiniai reiškiniai bei tradicijos. Ieškodama priešingybių ir atsvaros įvairiose sistemose Austėja Vilkaitytė į sceną įneša blokinių rajonų „balsą“, pažeidžiamumą, erotiką, feminizmą ir vienatvę. Gyvame performanso akte/ scenoje ji atskleidžia šių dalykų tirpstančius galios santykius, išjudina jų savitą ritualinę kasdienybę.